Pasakau iškart, nes tokios frazės iš to, kuris kuria programėlę, nesitiki.
Norėčiau, kad Cashfulness atidarytum kuo rečiau.
Tai ne provokacija. Taip ją sumaniau nuo pat pradžių.
Stabtelk akimirkai ir suskaičiuok, kiek programėlių turi telefone. Kiek iš jų sukurta taip, kad jas atidarytum dažnai? Beveik visos. Ir tai neatsitiktinai: labai daugeliui programėlių laikas, kurį jose praleidi, ir yra produktas. Kuo dažniau grįžti, tuo daugiau esi vertas. Kuo daugiau slenki, tuo labiau skaičiuoji.
Ši logika turi pavadinimą: įsitraukimas (angl. engagement) — tai yra, kiek ilgai ir kaip dažnai programėlei pavyksta išlaikyti tave prikibusį. Socialiniam tinklui, žaidimui, naujienų programėlei įsitraukimas yra metrika, kuri apmoka sąskaitas. Paaiškinu iškart, nes būtent prieš tai Cashfulness ir yra pastatytas.
Jiems tavo dėmesys yra prekė.
Man tavo dėmesys yra dalykas, kurį norėčiau tau grąžinti.
Kaip veikia prekyba tavo dėmesiu
Pradėkime nuo mechanizmo, nes jį supratus pasikeičia tai, kaip žiūri į pusę savo telefono.
Kai programėlė nemokama ir gyvena iš reklamos arba kai jai reikia pateisinti investuotojams augančius skaičius, ji turi vieną paslėptą tikslą: padidinti laiką, kurį joje praleidi.
Visa kita — dizainas, pranešimai, spalvos, maži raudoni burbuliukai — tarnauja tam tikslui.
Pranešimas, sakantis, kad kažkas tavęs ieškojo. Slinktis, kuri niekada nesibaigia. Raudona spalva, kuri tave šaukia. Pojūtis, išeinant, kad netrukus reikės sugrįžti. Visa tai — įrankiai, sukurti labai gabių žmonių, vienam vieninteliam dalykui.
Išlaikyti tave viduje.
Nieko stebuklingo ir nieko atsitiktinio. Tai pramonė, ir ji veikia puikiai: pastebi atidaręs programėlę net nenusprendęs to, dvidešimt kartų per dieną, nebemokėdamas pasakyti, kodėl ją atidarei.
Dabar įsivaizduok tą pačią logiką, pritaikytą tavo pinigams. Asmeninių finansų programėlė galėtų daryti tą patį: pranešimai, kviečiantys patikrinti likutį kelis kartus per dieną, judanti diagrama, viliojanti į ją pažiūrėti, mažas krestelėjimas prie kiekvieno atidarymo, kad rytoj sugrįžtum.
Techniškai tai lengva. Daug kas taip daro.
Aš nusprendžiau to nedaryti. Visiškai. Ir norėčiau paaiškinti kodėl — tokia pat ramybe, kokia bandau daryti visa kita.
Ramybė ateina ne iš nuolatinio žiūrėjimo
Yra esminis nesusipratimas, ir verta jį išardyti.
Norėtųsi manyti, kad jei į savo pinigus žiūri dažnai, esi ramesnis. Kad kontrolė laimima dažnumu. Kad tas, kuris atidaro programėlę dešimt kartų per dieną, turi dalykus geriau rankose nei tas, kuris ją atidaro kartą per savaitę.
Yra priešingai.
Nuolat žiūrėti nėra kontrolė. Tai nerimas, persirengęs kontrole.
Paimkime pavyzdį. Vardai ir skaičiai išgalvoti, jie tik suteikia dalykui formą.
Marko sąskaitoje turi 12 000 eurų ir mokamą būsto paskolą. Jis kruopštus, tad atidaro sąskaitos programėlę tris, keturis kartus per dieną: rytą, po pietų, prieš miegą.
Tas likutis įprastą dieną juda labai nedaug. Markas tai žino. Ir vis tiek toliau į jį žiūri.
Jis žiūri ne todėl, kad likutis keistųsi. Žiūri todėl, kad nerimauja, o žiūrėjimas jam trisdešimčiai sekundžių suteikia iliuziją, kad kažką daro. Paskui uždaro programėlę, ir nerimas grįžta toks, koks buvo. Net kiek blogesnis: jis dar kartą patvirtino sau, kad šį dalyką reikia nuolat sergėti.
Markas neturi daugiau kontrolės nei kiti. Jis turi daugiau nerimo. Ir šiuos du dalykus painioja.
Tikroji ramybė ateina iš priešingos pusės. Ji ateina iš žinojimo, kad tavo padėtis tvirta ir tada, kai į ją nežiūri. Iš galimybės uždaryti telefoną ir eiti gyventi dienos, nes skaičius, kuris svarbus, yra ten, atnaujintas, ir laukia tavęs tada, kai tikrai jo prireiks.
Šį skirtumą jau minėjau kalbėdamas apie laivo vietos nustatymą: tai skirtumas tarp foninio nerimo ir foninio duomens.
Pirmasis šaukia tave nuolat. Antrasis palieka tave ramybėje.
Dažnumas, kurio iš tikrųjų reikia (o jo reikia mažai)
Šioje vietoje sąžininga, kad pats sau pareikščiau prieštaravimą.
„Vittorio, tai ką, į savo pinigus neturėčiau žiūrėti niekada? Ar ne tame buvo esmė — žinoti, kur jie yra?“
Teisinga. Ir čia reikia tikslaus skirtumo.
Cashfulness veikia pagal metodą — dvejybinę buhalteriją: tą pačią techniką, kurią įmonės naudoja nuo 1494 metų, kai kiekvienas pinigų judesys registruojamas du kartus, dviejose pusėse, kurios subalansuoja viena kitą. Apie tai plačiai kalbu kitur; čia užtenka vienos pasekmės.
Tas metodas duoda tikrą skaičių — tavo grynąją vertę, viską, ką turi, minus viską, ką esi skolingas — tik jei yra maitinamas. Jei registruoji judesius. Jei koordinatė lieka atnaujinta.
Taigi taip: tam tikro dažnumo reikia. Bet tai ne įsitraukimo dažnumas. Tai metodo dažnumas, o tai du skirtingi gyviai.
Įsitraukimo dažnumas sako: grįžk dažnai, būk ilgai, žiūrėk nuolat, nes to reikia mums. Metodo dažnumas sako: registruok judesius, kai jie nutinka, retkarčiais mestelk žvilgsnį į koordinatę, o visą likusį laiką gyvenk.
Pirmasis nori tavo laiko. Antrasis jo nori labai mažai ir prašo tik todėl, kad to reikia tau.
Ritualas, kurį siūlau, yra mažytis: dešimt minučių per savaitę pažiūrėti į koordinatę ir pamatyti, kaip ji pajudėjo. Judesių įvedimas, kai jo reikia, turi kainuoti beveik nieko — kelias sekundes, o ne posėdį.
Sąžininga asmeninių finansų programėlė neturėtų varžytis dėl tavo laiko. Ji turėtų varžytis dėl to, kad atimtų jo kuo mažiau, mainais duodama maksimalų aiškumą.
Trintis vietoj kabliukų
Čia yra techninis mazgas, ir noriu būti aiškus, nes būtent šioje dalyje daugelis klysta.
Jei nori, kad žmogus reguliariai registruotų savo judesius, turi du kelius.
Pirmasis — įsitraukimo kelias: užkabini jį. Įdedi dienų seką, kurios negalima nutraukti, pranešimą, kuris pašaukia, mažą krestelėjimą, kai jis grįžta. Stumi jį grįžti psichologinėmis svirtimis. Kurį laiką veikia. Paskui žmogus pavargsta nuo triukšmo arba praleidžia dieną, praranda seką ir viską meta.
Antrasis kelias yra tas, kurį pasirinkau: užuot stūmęs kabliukais, pašalinu trintį.
Trintis čia reiškia vargą ir pasipriešinimą tarp tavęs ir veiksmo užregistruoti judesį. Kuo daugiau žingsnių reikia, kuo nuobodžiau, tuo labiau tikėtina, kad to nepadarysi. Kuo mažiau trinties, tuo labiau dalykas tampa natūralus, beveik automatinis, ir niekam nereikia bėgioti tau iš paskos.
Abu keliai veda į tą patį tašką — koordinatė lieka atnaujinta — bet priešingais būdais.
Pirmasis pasiekia dažnumą apgaudamas tavo psichologiją. Antrasis jį pasiekia ją gerbdamas: padaro veiksmą tokį lengvą, kad tiesiog jį atlieki, nes jį atlikti kainuoja mažiau nei jo vengti.
Tai ilgo laikotarpio statymas, žinau. Lemputės krestelėjimas duoda greitesnį rezultatą. Bet asmeniniai finansai yra dešimtmečių maratonas, o ne trisdešimties dienų spurtas: greitai sudegantis postūmis yra netinkamas įrankis dalykui, kuris turi tverti keturiasdešimt metų.
Įprotis, kuris laikosi, nėra tas, kurį ant kojų laiko pranešimas.
Tai tas, kuris tapo toks lengvas, kad jam nebereikia priminimo.
Pranešimai: tik tada, kai jų reikia tau
Pranešimai yra viso to bandymų aikštelė, nes tai taškas, kuriame programėlė kasdien nusprendžia, kurioje pusėje ji yra.
Cashfulness siunčia tik dviejų rūšių pranešimus, ir nė vienas iš jų nėra kvietimas „grįžti pažaisti“.
Yra bendrieji pranešimai: informacinio pobūdžio žinutės, siunčiamos visiems. Tokie dalykai kaip svarbus atnaujinimas. Nieko asmeniško, nieko spaudžiančio.
Ir yra asmeniniai pranešimai, susieti su tikra tavo skaičių būsena. Pavyzdžiui: „iki biudžeto uždarymo liko penkios dienos, ir esi tvarkoje.“
Įsižiūrėk į tą frazę, nes ji sukurta rūpestingai.
Ji duoda tau informaciją (liko penkios dienos). Duoda būseną (esi tvarkoje). Ir palieka tave ramybėje: nėra ką daryti, viskas gerai, pranešimas egzistuoja tik tam, kad tai žinotum.
O kai yra kas nors, į ką verta atsižvelgti, tonas nepakeičia registro. Jei biudžetas viršija tavo paties nusistatytą ribą, žinutė yra rami ir ateina su spėjimu, ką gali padaryti — niekada raudonai išrėktas „išleidai per daug!“, niekada žodis pavojus ar aliarmas.
Principas už viso to vienas, ir aš priimu jį rimtai iki galo:
Programėlė niekada tau nerašo todėl, kad mums reikia, jog ją atidarytum. Ji rašo tik tada, kai to reikia tau.
Tai linija, skirianti funkcinį pranešimą nuo pranešimo-rinkodaros. Rinkodariniai pranešimai — „mums tavęs trūksta“, „užsuk pas mus“, „pažiūrėk, ką praleidai“ — egzistuoja tam, kad grąžintų tave vidun programėlės kūrėjo naudai. Pas mus tokių nerasi nė vieno.
Viskas, kas tave pasiekia, yra informacija tavo tarnyboje, niekada ne jaukas.
Ką praktiškai reiškia programėlė, kuri nenori tavęs nuolat čia
Suvedu galus, nes visi šie sprendimai sudaro vieną figūrą.
Nėra jokios dienų sekos, kurią reikėtų ginti. Jei praleidai savaitę, nieko nesugadinai: koordinatė visada ten, laukia tavęs, kai grįši. Jokios griūvančios pilies, jokio kaltės jausmo.
Nėra ko kolekcionuoti: jokių taškų, jokių ženkliukų, jokių lygių, dėl kurių atidarytum programėlę, kad „neprarastum pagreičio“. (Apie tai rašiau atskirai — kodėl nepaverčiame tavo pinigų žaidimu.)
Nėra begalinės slinkties, nes nėra srauto: yra skaičius ir sauja rodiklių po juo. Pažiūri, supranti, kaip laikaisi, ir uždarai.
Ir programėlė neturi jokio intereso laikyti tave viduje, nes negyvena iš tavo laiko. Neparduoda tau finansinių produktų, neima komisinių už tai, ką darai, neuždirba, jei lieki priklijuotas prie ekrano. Jos darbas — duoti tau koordinatę ir paskui kuo švelniau pasitraukti tau iš kelio.
Ir taip, svarbiausia, Cashfulness sėkmė nematuojama minutėmis, kurias jame praleidi.
Socialiniam tinklui idealus vartotojas yra tas, kuris niekada neatsitraukia.
Man idealus vartotojas yra tas, kuris atidaro programėlę dešimt minučių per savaitę, pamato, kad kursas laikosi, uždaro ir eina gyventi savo gyvenimo — žinodamas, kur yra.
Jei metų pabaigoje man pasakytum „naudojausi ja labai mažai, ir dar niekada nebuvau toks ramus dėl savo pinigų“, man tai būtų didžiausias įmanomas komplimentas.
Svarbu laikas, o ne ekranas
Už viso to yra esminė priežastis, ir pasakau ją aiškiai, nes tai klausimo šerdis.
Pinigai yra įrankis laikui ir laisvei nusipirkti. Ne svajonė, kurią reikia vytis, ne priešas, su kuriuo reikia kovoti. Įrankis.
Būtų prieštaravimas kurti įrankį, kuris padeda tau laimėti laiko, o paskui tą laiką atsiima po dešimt minučių, kasdien, laikydamas tave prie nepasikeitusio skaičiaus.
Programėlės, gyvenančios iš tavo dėmesio, nori tavo laiko. Cashfulness nori jį tau grąžinti: kelios minutės, kai jų reikia, o visą likusį laiką — gyvenimas.
Kitą kartą, kai atidarysi telefoną ir pastebėsi atidaręs programėlę net nenusprendęs to, užduok sau paprastą klausimą. Ar ši programėlė dirba man, ar dirba tam, kad mane čia išlaikytų?
Aš pabandžiau sukurti dalyką, kuris yra kitoje pusėje. Tokį, kurį, jei jis savo darbą atliko gerai, norisi uždaryti.
The calm side of money. Taip pat, ir visų pirma, kai ekranas išjungtas.
— Vittorio