Kai buriuotojui reikia pasirinkti kursą, pirmas dalykas, kurį jis daro, nėra žvilgsnis į tai, kur jis nori nuplaukti.
Jis žiūri, kur yra dabar.
Jūroje srovė pastumia laivą net kai vėjo nėra. GPS ar jūrlapiai kaip tik tam ir skirti: kad suprastum, kur iš tikrųjų esi, o ne kur manai esąs.
Toks patikrinimas vadinamas laivo vietos nustatymu: tikslia laivo padėtimi žemėlapyje, tam tikru momentu. Ją gauni naudodamas GPS arba senoviškai, trianguliuodamas du ar tris nuo kranto matomus švyturius.
Tai koordinatė. Kryželis ant popieriaus. Be to kryželio kiekvienas nubrėžtas kursas yra tik prielaida.
Asmeniniuose finansuose viskas veikia taip pat.
Tavo koordinatė yra grynoji vertė: kiek šiandien verta visa tai, ką turi, atėmus visa tai, ką esi skolingas. Dauguma žmonių to tiksliai nežino.
Ir kaip tik nuo to prasideda problemos.
Įrankiai, kurie klausia ne to, ko reikia
Atidaryk bet kurią asmeninių finansų programėlę. Ko ji tavęs klausia?
„Kiek išleidai vakar?“
„Koks tavo mėnesio biudžetas?“
„Kiek uždirbi?“
Visi šie klausimai yra operatyviniai. Jie susiję su srautu: kas įplaukia, kas išplaukia, ką norėtum suvaldyti. Nė vienas nėra padėties: nė vienas nepasako, kur esi.
Yra priežastis, kodėl programėlės elgiasi būtent taip. Srautą lengva matuoti — pakanka suskirstyti sąskaitos operacijas į kategorijas. O padėtis, priešingai, reikalauja susumuoti nevienarūšį turtą (namus, fondus, ETF, ilgalaikes prekes) ir atimti skolas, kurių kartais net nematai (likusią hipoteką, pamirštas įmokas, automobilio lizingą). Tai lėtesnis ir mažiau malonus darbas nei „pažiūrėk, kiek kavos išgėrei šį mėnesį“. Todėl rinka stumia tave ten, kur lengva stumti.
Problema ta, kad veikti nežinant savo padėties yra aklas veikimas.
Gali metų metais skaičiuoti kiekvieną kavos puodelį ir kiekvieną sąskaitą ir vis tiek suklysti dešimtimis tūkstančių eurų vertindamas savo tikrąjį turtą. Šia tema atlikti tyrimai rodo, kad didžioji dauguma žmonių savo grynosios vertės vertinime klysta daugiau nei 30 % — paprastai pervertindami.
Perverti, nes skaičiuoji du kartus (namo vertę, kurią vis dar moki per hipoteką).
Nes pamiršti (pensijų fondus, mažas prievoles, periodines įmokas).
Nes gyveni pagal akimirkos jausmą (šį mėnesį sekėsi gerai, vadinasi, apskritai man sekasi gerai).
O kai reikia priimti kažką didelio — pirkti namą, keisti darbą, padėti vaikui — jausmo neužtenka. Reikia faktų. Reikia koordinatės.
Kas iš tikrųjų yra grynoji vertė
Kad būtų aišku: grynoji vertė nėra einamosios sąskaitos likutis.
Tai ne atlyginimas. Tai ne biudžetas. Tai ne tai, ką išleidai ar sutaupei praėjusį mėnesį.
Tai labai paprastas atėmimas:
Visa tai, ką turi (teigiamas turtas), MINUS visa tai, ką esi skolingas (skolos, įsipareigojimai).
Tarp teigiamo turto: likvidžios banko lėšos, valstybės obligacijos, ETF, akcijos, nekilnojamasis turtas dabartine rinkos verte, pensijų fondas, sukaupta išeitinė išmoka.
Tarp skolų: likusi hipoteka, automobilio lizingas, asmeninės paskolos, dar mokėtinos įmokos.
Kai kurie turtai — kaip automobilis, baldai, buitiniai prietaisai — yra ypatingas turtas: jie turi vertę, tačiau ta vertė laikui bėgant mažėja. Juos reikia skaičiuoti pagal dabartinę likutinę vertę, o ne pagal sumokėtą kainą. Automobilis, pirktas prieš trejus metus už 30 000 eurų, šiandien tikriausiai vertas 18 000: tai skaičius, kuris įtraukiamas į skaičiavimą.
Greitas pavyzdys.
Markas turi: 12 000 likvidžių lėšų sąskaitoje, 25 000 ETF fonduose, namą, kuris šiandien vertas 200 000, automobilį, vertą 15 000. Jis dar turi 130 000 likusios hipotekos ir 8 000 asmeninę paskolą.
Jo grynoji vertė yra 12+25+200+15 minus 130+8 = 114 000 eurų.
Ne atlyginimas, ne šio mėnesio santaupos, ne tai, kiek jis turi sąskaitoje šią akimirką. Jo absoliuti padėtis.
„Cashfulness“ kiekviena tavo įrašyta operacija automatiškai atnaujina tavo koordinatę, nes apskaitos variklis paremtas dvejybine buhalterija — ta pačia technika, kurią įmonės naudoja jau šešis šimtus metų: kiekvienas judėjimas turi dvi puses, kurios subalansuojamos, o grynasis rezultatas realiu laiku persiduoda turtui.
Tu matai vieną skaičių. Tas skaičius yra tavo laivo vietos nustatymas.
O atlyginimas, priešingai, yra vėjas. Jis pučia, gali keisti kryptį ir stiprumą, gali greitai tave nešti arba palikti stovintį vietoje. Tačiau vėjas nėra padėtis.
Žinoti, kiek uždirbi, nežinant, kiek turi, yra tas pats, kaip žinoti, kokiu greičiu važiuoji, nežinant, kur esi.
Kas pasikeičia, kai turi koordinatę
Kiti trys pavyzdžiai yra hipotetiniai — skaičiai niekam konkrečiai nepriklauso, jie skirti tik idėjai perteikti. Tai, kas keičiasi visuose trijuose, yra tas pats: koordinatė paverčia intuityvų sprendimą informuotu sprendimu. Ji nepasako tau, ką daryti. Ji pasako tau, iš kur pradedi.
Pirma: pirkti namą ar palaukti dar metus.
Be koordinatės sprendi remdamasis atlyginimu ir nuojauta („šiais metais jaučiuosi tvirčiau“).
Su koordinate atlieki du tikrus skaičiavimus. Reikalinga pradinė įmoka: 50 000 eurų. Dabartinis likvidumas: 70 000. Taigi taip, gali sau leisti. Bet po pradinės įmokos lieka 20 000 likvidumo prieš 5 000 eurų mėnesio išlaidų: keturių mėnesių atsargos, ne šešių.
Jei idėja buvo turėti šešių mėnesių saugumo atsargą, šiais metais dar ne laikas. Palauki, sutaupai dar 10 000, ir kitais metais perki ramus.
Koordinatė nepasakė tau nepirkti. Ji pasakė, kokiomis sąlygomis gali tai padaryti nesulaužydamas laivo.
Antra: keisti darbą į mažesnį atlyginimą, bet daugiau prasmės.
Be koordinatės sprendi tikėdamas arba bijodamas — dažniausiai laimi baimė.
Su koordinate suskaičiuoji, kiek mėnesių gali atlaikyti pereinamąjį laikotarpį. Jei turi 30 000 likvidumo, o minimalios išlaidos yra 2 500 per mėnesį, turi metų atsargą net ir be pajamų.
Šuolis nustoja būti aklas veiksmas, tampa informuotu pasirinkimu. Galbūt vis tiek nuspręsi to nedaryti, bet nuspręsi žinodamas, ką darai, o ne todėl, kad tau dreba rankos.
Trečia: paskolinti 15 000 eurų vaikui, kad jis galėtų pradėti verslą.
Be koordinatės sakai taip iš meilės arba ne iš baimės. Abu atsakymai yra akli.
Su koordinate matai, kad 15 000, išeinantys iš tavo likvidumo, vis tiek palieka tave virš saugumo ribos, kurią pats sau nustatei. Tada sakai taip, ir sakai tai be nerimo.
Arba matai, kad žemiau 15 000 patiri įtampą, ir pasiūlai 8 000 su galimybe likusią dalį įvertinti po šešių mėnesių. Tai sąžiningas taip, o ne baimė, apsimetanti meile.
Visais trimis atvejais nėra asketiškumo. Niekas tau nesako kažko atsisakyti.
Koordinatė nevaržo, ji kreipia. Žinojimas, kur esi, netrukdo eiti ten, kur nori. Jis tai tikrai leidžia.
Dešimties minučių ritualas
Kartą per savaitę skirk dešimt minučių. Atidaryk „Cashfulness“, pažiūrėk į savo koordinatę, pažiūrėk, kaip ji pasikeitė, palyginti su prieš septynias dienas buvusia.
Beveik visada tau nereikia nieko daryti.
Viskas vyko taip, kaip tikėjaisi, esi ten, kur tikėjaisi būsiąs, kursas laikosi. Puiku.
Po kelių savaičių pradeda vykti tai, ko nenumatei. Mintis, kuri retkarčiais grįždavo — o gal man sekasi gerai? O gal blogai? — nurimsta. Ne todėl, kad viskas visada sekasi gerai, o todėl, kad nustoji tai įsivaizduoti. Yra skaičius. Jis atnaujintas. Gali į jį pažiūrėti bet kada. Ir beveik visada tas skaičius pasako, kad kursas laikosi.
Tai skirtumas tarp nerimo fone ir duomenų fone. Antrasis variantas kainuoja gerokai mažiau energijos nei pirmasis.
Tais retais kartais, kai koordinatė pasako tau ką kita — netikėtos, didesnės nei planuota, išlaidos, turtas, kuris nukrito vertėje, skola, kuri išaugo, nes pamiršai apie nurašymą — dabar tai žinai anksčiau, nei tai tampa problema.
Tu to nesužinai po šešių mėnesių, kai kursą jau reikia skubiai taisyti avariniu būdu.
Žmogus, neturintis koordinatės metų metus, dažniausiai atsiduria priešais vieną iš dviejų scenarijų.
Arba sunkiu momentu (netekus darbo, išsiskyrus, susirgus) sužino, kad turi mažiau, nei manė — ir turi skubiai atgauti tai, kam reikia laiko.
Arba sužino, kad turi daugiau, nei manė, ir tik po laiko supranta, kad metų metus atsisakė dalykų, kuriuos galėjo sau leisti be jokių problemų.
Abu scenarijai brangiai kainuoja, tik skirtingais būdais.
„Cashfulness“ nepriima sprendimų už tave. Nesako, ar pirkti namą, ar keisti darbą, ar padėti vaikui. Duoda tau koordinatę, nuo kurios pradėti. Likusi dalis — tavo pasirinkimas, jį darai informuotas.
O tavo koordinatė visada lieka tavo. Tai jautrūs duomenys, ir mes su jais taip ir elgiamės.
— Vittorio